Prieš kelias dienas baigėsi Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ organizuotos neįgalių vaikų vasaros stovyklos. Skirtingas negalias turintys vaikai su savo šeimos nariais poilsiavo Lietuvos dvaruose, sodybose bei prie jūros. Bendras stovyklų dalyvių skaičius – 250 žmonių. Stovyklų ciklas buvo pavadintas bajorišku, taip siekta puoselėti gražiausias šių kilmingųjų savybes. Tačiau vykdant projektą neįgaliųjų integracijos siekiantis fondas susidūrė su neigiama visuomenės nuostata. Kartu su neįgaliais stovyklauti buvo pakviesti ir sveiki vaikai, tačiau iš pastarųjų neatsirado nei vieno norinčio ilsėtis ugdant toleranciją „kitokiam“. Anot fondo vadovės A.Stančikienės, to priežastis – tradicijos nebuvimas. „Juk iki šiol neįgaliųjų poilsis organizuojamas rezervuaruose – jie bendrauja vieni su kitais ir su savo šeimos nariais. Neįgalieji vaikai dalyvauti sveikųjų vaikų vasaros poilsio stovyklose negali, nes senosios stovyklos nepritaikytos turintiems specialiųjų poreikių.“- teigia fondo vadovė. Stovyklų metu paaiškėjo, jog apie vaikų integraciją neįgaliųjų tėvai kol kas tik svajoja. Šeimos išreiškė susirūpinimą dėl artėjančių mokslo metų. Valstybei bei savivaldybėms nesudarant tinkamų sąlygų, pasiekti rezultatų moksle gali nekiekvienas neįgalus vaikas.
Stovyklaujant susidurta su neįgaliųjų integracijos problemomis
Straipsnį įrašė admin. 2010-08-31
Straipsnis įrašytas į Naujienos kategoriją
Viskas prasideda nuo tevų. Šioje situacijoje tėvai mano, kad neįgalieji turi kongreguotis savo chebroje, sveikieji- savo. Taip pat greiciausiai mano, kad jų, sveikųjų vaikų poilsio kokybė būtų žemesnė, jei poilsiautų su neįgaliaisiais.
Gerai pažįstamame filme “Namelis prerijose” yra visa krūvelė pavyzdžių, kaip vaikai iš pradžių kreivai žiūrėjo į žaidimus, laiko praleidimą apskritai su neįgalais vaikais, po kurio laiko- puikiausias ir visai kokybiškas, t.y. linksmi žaidimai.
Sveikiesiems ir neįgaliesiems reikia pasikeisti, prisitaikyti ir sveikiesiems yra daug sunkiau prisitaikyti. Keistis su visom savo nuostatom, įsigalėjusiomis tradicijomis yra išties sunku. Sunku sveikiesiems vaikams, o dar sunkiau- jų tėvams.
Pirmuosius ledus pralaužti yra labai sunku. Tenka apsiginkluoti kantrybe ir po truputį eiti į priekį. Kai tėvai pamatys, kad jų sveikieji vaikai ne tik puikiai praleido laiką su neįgaliukais, bet ir tapo empatiški kitų sunkumams, tapo dar kantresni, dar labiau padedantys kitiems, tada keisis mąstymas, kuris keis veiksmus.
Pritariu maugliui, ir bendros stovyklos nebus tol, kol nepasikeis visuomenės požiūris, t.y. kol neužaugs kitaip auklėta karta. Tokiu auklėjimu turėtų užsiimti mokykla, bet deje iš savo asmeninės patirties galiu pasakyt, kad mokykla tokių pažiūrų tikrai neformuoja, netgi atvirkščiai – neįgalūs vaikai neįleidžiami, tiksliau per prievartą išvedami, iš sveikiesiems skirtų renginių, švenčių. Tai apie kokią toleranciją galim kalbėti?